MANO IŠĖJĘ MEDŽIAI

Kauno marios, užliejusios mano vaikystės medžius, laikas nuo laiko nuslūgsta ir, tuomet buvusių galingų ąžuolų kelmai, pavirtę paukščiais, šernais, drakonais, raketomis bando atsiplėšti nuo savo šaknų, kad suspėtų į krantą kol vanduo vėl neužliejo.

Aš, kaip kadais, guluosi ant minkštos žolės, aukštielninkas stebiu buvusių medžių formas.

O kelmas pasiekia dangų, įsirėžia į debesį, jį pastumia šalin, kad netrukdytų į saulę pažiūrėti. Vėjas atneša žolę ir kelmas godžiai geria jos kvapą. Staiga išdygęs jaunas medelis mosuoja šviežiais lapais gindamas senolį nuo atriedančios bangos.

Tegu. Ir aš laukiu savo bangos…

Aleksandras Macijauskas, Neveronys 1981